Mano herojus pagaliau išleido debiutinį albumą! Seilėjuosi porą savaičių ir pagaliau radau laiko parašyti ką nors rišlaus. Jei tingite skaityti arba pakliuvote į rašinį per klaidą, albumas dėmesio laukia čia: Meinheld - Pale Clouds Passing. Mažuutės demonstracinės versijos kruta soundcloude. Interviu su jaunuoliu - ammo.lt.
Pale Clouds Passing yra pikto drum`n`bass lobis: vientisas, sunkus ir sudėtingas. Pirmas džiugesys žvelgiant į dainų sąrašą buvo Four Horsemen (kuriuos omg seniai turėjo kas nors išleisti, it’s cash) ir Mephisto, numylėtos už taiklias citatas (vokalu to vadinti nesinori). O dar Pripyat’ ir Hate ir Masters Apprentice! Kiekviena daina lyg savotiškas blyksnis.
Jei neteko girdėti šito veikėjo muzikos, siūlyčiau pradėti pažintį visgi ne nuo albumo, o nuo The Forgotten ir Metamorphosis išleistų rinkinyje Filthy Rhythms Vol1. Šios dvi puikiai atskleidžia Maksą kaip kompozitorių (o albume jis jau skleidžiasi toliau kuo puikiausiai).
Neįsiklausius visos dainos gali praskambėti pro ausis tiesiog kaip party mode, bet įsiklausius atrandi tame panaudotus daugybę įvairiausių garsų, įvairiausių sluoksnių, ir jie tokie, kurie net neturėtų derėti tarpusavyje. Bet dera! Cinksintys varpeliai ir verkiančios pianino kompozicjos, ir čia pat aidi griaustinis, o ritmai daužo be gailesčio. Turėtų kontrastuoti, o kažkokiu mistiniu būdu supinta į harmoningą skambesį, kur visi tie garsai papildo vienas kitą. Ta gausa ir harmonija lieku nustebinta kiekvieną kartą.
P.S. Tikiuosi antrą albumą išleisti užtruks ne tiek ilgai. Su malonumu pasinešiočiau grotuviuky ir daugiau tokių gėrybių.
P.P.S. Mieli 8 nuolatiniai lankytojai, kurie tikisi dainuojamosios poezijos ir pan.: čia ta muzika, kur samčiu daužo radiatorių.
Štai ką sesės daro, kai nori skanios vakarienės prie filmo arba pavašinti svečius. Porcija recepte kokiems 5-6 nelabai apsirijėliams pavalgyti. Arba keturiems labai išalkusiems. Arba skanu kitą dieną likučius išsitraukt iš šaldytuvo ir kimšt šaltus. O įjungus party mode, gėris prie karšto vyno/nekaršto alaus (ok ok, ir sidro).
~ ~ ~ ~ ~ Kepti sumuštiniai su tunu ir kukurūzais:
2 batonai; 1 skardinė tuno (nesvarbu - su aliejum, savo sultyse, gabalais ar smulkinto); 1 skardinė konservuotų kukurūzų (kukurūzų ir žirnelių mišinys irgi puiku); 1 nedidelis svogūnas; 2 skiltelės česnako; 100 gr fermentinio sūrio; 3-5 šaukštai majonezo; * pipirų, druskos, pertražolių bei kitų žolių pagal poreikį ir galimybes; ~ ~ ~ ~ ~
Orkaitę atsukam iki 200-220°C ir paliekam kaisti. Svogūną su česnaku nulupam ir sukapojam smulkiai. Jei tunas atplaukė visas, pasmulkinam šakute. Sūrį sutarkuojam. Tada viską, išskyrus batoną gerai sumaišom. Batoną supjaustom 1cm storio riekelėmis (apsaugokite, dievai, nestoresnėmis ir ne plonesnėmis), aptepam mišraine ir dedam į skardą. Turėtų išeiti dvi skardos; jei išeina mažiau, tai ženklas, kad gamindami nemažai nuragavote. Metam į įkaitintą orkaitę ir trumpai pakepam, kol batonas truputį paskrus, o aptepas išsilydys. Toli nuo virtuvės geriau nenubėgti, nes iškepti netrunka ir 10 minučių.
there were lions in my backyard
when we were young
Vaikystėje su broliu ir sese laužėm Zilitoną (literally) ir mušdavomės dėl laiko prie pc, bet visgi nebuvom ta karta. Mes statėm fortus iš kėdžių, o pastatę nepasidalindavom ir eidavom į karą. Mes prikurdavom vieni kitiems krūvas raštelių su užuominomis, kur rasti kitą raštelį, o paskutinis būdavo nuoroda į lobį. Ir ta pati sofa būdavo plėšikų būstinė/dangoraižis susėsti robotams/negyvenama sala. O susitikus su pusbroliu prasidėdavo dakotų kovos su kaimyninėm gentim, nes Liselotte Welskopf-Henrich knygos buvo pačios gražiausios.
Visi šitie prisiminimai buvo kažkur užslėpti ir išlindo, kai tumblr-yje (kaip gali neišsivystyti priklausomybė, kai tiek šlamšto plaukia 24/7?) radau palapinės-lovos hibridą, o grotuviukas suko Rabbit! ‘When we were young’. Lobiai apačioje.
Philippe Malouin’s Tent Sofa. Vaikystėje tai būtų buvęs tikras lobis. Hell, aš ir dabar paimčiau porą tokių :)
